lt en

Autoportretų autoriai

Bronius Gražys

     
  BRONIUS GRAŽYS gimė 1952 m. rugsėjo 17 d. Kaune. 1970 – 1976 m. studijavo tapybą Vilniaus valstybiniame dailės institute. Nuo 1985 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1990 m. – grupės “24” narys. Nuo 1983 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje. 1993 m. suteiktas docento pedagoginis mokslo vardas. Gyvena ir dirba Vilniuje.
Parodose dalyvauja nuo 1976 m.

Apdovanojimai:
1977 Klaipėdos Miesto premija (paroda “Jūros dienos”)
1990 “Literatūros ir meno” redakcijos premija (VIII-oji Pabaltijo tapybos Trienalė)
1992 Austrijos švietimo ir kultūros ministerijos Kultur – Kontakt stipendija
1999 - 2000 Lietuvos Kultūros ministerijos Aukščiausiojo laipsnio stipendija
2000 Premija už tapybą I-oje mažų formų tapybos ir grafikos Bienalėje “Lilla Europa 2000”, Hallsberg & Orebro, Švedija

Darbų yra įsigiję:
Lietuvos dailės muziejus, Vilnius; Lietuvos Kultūros ministerija,Vilnius; M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas; Tretjakovo galerija Maskvoje, Rusija; Lietuvos dailės fondas, Vilnius; privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Personalinės parodos:
1977 Tapyba. Varėnos Kultūros namai
1979 Tapyba. Varėnos Kultūros namai
1993 Tapyba. “Vartų” galerija, Vilnius
1994 Tapyba ir piešiniai, “Lietuvos Aido” galerija, Vilnius
1994 Tapyba. “Baroti” galerija, Klaipėda
1995 Pastelės, akrilo tapyba. “Arkos” galerija, Vilnius
1998 Tapyba. “Akademijos” galerija, Vilnius
2001 Tapyba. “Lietuvos Aido” galerija, Vilnius
2002 Tapyba ir piešiniai. “Lietuvos Aido” galerija, Vilnius
2006 Tapyba. "Sapnuojantis medis". “Lietuvos Aido” galerija, Vilnius
2008 Tapyba. "Tęstinumas". “Lietuvos Aido” galerija, Vilnius



Svarbesnės grupinės parodos:
1976 – 1989 Respublikinės vaizduojamosios dailės parodos Lietuvoje
1977, 1978 Paroda “Jūros dienos”. Klaipėdos Kultūros rūmai
1979 I-oji Pabaltijo jaunųjų dailininkų tapybos Trienalė. Dailės parodų rūmai, Vilnius
1983 Penkių dailininkų tapybos paroda. Šiaulių dailės parodų rūmai
1986 Grafika ir piešiniai. Maskvos Menininkų rūmai, Rusija
1987 Jaunųjų dailininkų tapybos paroda. Centrinė parodų salė “Maniež” Maskvoje, Rusija
1988 Jaunųjų Lietuvos dailininkų tapybos paroda Helsinkyje, Suomija
1988 14 dailininkų iš Lietuvos. Lietuvių namai Filadelfijoje, JAV
1988 Jaunųjų Lietuvos dailininkų kūrybos paroda. Gdynės miesto skaitykla, Lenkija
1989 Lietuvos dailininkų tapybos ir grafikos paroda Niujorke, JAV
1989 Lietuvos dailės paroda “Konstepidemin” galerijoje Geteborge, Švedija
1990 VIII-oji Pabaltijo tapybos Trienalė. Dailės parodų rūmai, Vilnius
1990, 1991, 1996 Grupės “24” paroda. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1990 Lietuvių dailės paroda Glugsburge, Vokietija
1992 Lietuvių tapyba. “Inside” galerija, Belgija
1992 Lietuvių tapyba. “Ridderkerk” galerija, Olandija
1992 Grupės “24” paroda Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Kėdainiuose
1992 Tapyba ir piešiniai. “Edition Thurnhof” galerija, Horn, Austrija
1993, 1997 Grupės “24” paroda “Lietuvos Aido” galerijoje, Vilnius
1994 Grupės “24” paroda “Parvi” galerijoje Paryžiuje; Municipalinėje bibliotekoje Ture, Prancūzija
1995 Tarptautinis pleneras - “M.K.Čiurlioniui - 12 0“, “Mažoji galerija”, Druskininkai
1996 “Lietuvos Aido” galerijos tapytojų paroda Lietuvos ambasadoje Maskvoje, Rusija
1997 Grupės “24” paroda Rygos Modernaus meno muziejuje Arsenals, Latvija
1997 “Baltijos pleneras’97”, Palanga
1998 Lietuvos tapyba. Šiuolaikinio meno centras Ankaroje, Turkija
1999 Tarptautinis tapybos pleneras Dauguose
2000 “Baltijos menas”. Niujorkas, Vašingtonas, Los Andželas, Čikaga (JAV)
2000 Lietuvos tapyba. Kultūros centras Varšuvoje, Lenkija
2000 “Lilla Europa 2000”. I-oji tapybos ir grafikos mažų formų Bienalė. Hallsberg & Orebro, Švedija
2000 Grupės “24” paroda “Grosvenor House” Londone, Anglija
2001 Tapybos paroda “Arte & Maggio” Šv. Sholastikos vienuolyne Bari mieste ir Romoje, Italija
2001 VIII tarptautinis Baltijos šalių muzikos ir meno festivalis “Probaltica 2001” Torūnėje, Lenkija

______________________________________________________________

Vizijų tapyba” – taip apibendrindami galėtume pavadinti dailininko kūrybą, apžvelgę ją nuo pat pirmųjų darbų, sukurtų prieš gerą dvidešimtmetį, iki pastarųjų metų paveikslų. Kaitos - pirmiausia plastinės išraiškos srityje - be abejo, būta, bet paveiksluose atsiskleidžiąs pasaulėvaizdis išliko stabilus. Būdinga, kad B. Gražio vizijų tapyba anuomet radosi kartu su vis stiprėjančia lietuvių tapybos tendencija smelktis į pasąmonės sritį, kurti absurdo ir grotesko kupinus vaizdus.
Dailininkas jau pirmaisiais darbais pasirodė kaip konvencijas laužantis, nesibijantis aštrokų siužetų ir fantastiškų kompozicijų kūrėjas. Jam rūpėjo, o ir dabar nuolat knieti sukurti iš daiktų, gyvūnų ir žmogaus keistą, mįslingą, kartais ir dirbtinį savo aplinka pasaulį. Pastarajame netrūksta alogikos ir paradokso, alegorijų ir tik sapnuose įmanomų “regėjimų”. Nutapyti vaizdai išverčia mūsų kasdienį gyvenimą į kitą, sąlygų nepripažįstančią tikrovę, tuo lyg sako, kad viskas gali prarasti savo fizinį ir dvasinį tapatumą, tapti nauju kūnu ar tiesiog skeletiniu pavidalu. Tai - bandymai sukeisti daiktų ir reiškinių santykius, pasižiūrėti į realybę ne pro įprastinius “atpažinimo” akinius. Galbūt – ir provokuoti suvokėją tokiu vaizdų mįslingumu.
Antra vertus, kodėl šios vizijų tapybos nepavadinus dar vienu, jau XXI amžiuje besitęsiančiu, romantinės kūrybos atsišakojimu, kuris yra ne kas kita, kaip nuolatinis kūrėjo noras išgauti pasaulio ir žmogaus paslaptis, sujungti nežinojimą su žinojimu, savo nuojautas su tikėjimu?

Sujungimai ir atskyrimai.
“Sujungimai ir atskyrimai” tapyboje radosi jau kūrybos pradžioje: dailininkas mėgo vaizduoti motyvus, atkeliavusius iš įvairių - gamtos, kasdienės aplinkos ar vaizduotės - sferų, keistų peizažų fone tapė žmonių figūras ar sukibusias daiktų mases, paveikslų erdvė išrodė greičiau fantastinė, nei reali, nors kartu joje šmėžuodavo tikroviškų objektų pavidalai. Tokios meninės autoriaus intencijos atrodė gana radikalios anuometinės lietuvių tapybos fone, kur vis dar aukščiausiais epitetais buvo vertinama ekspresyvi pastozinė tapysena, mokėjimas kurti akiai mielą koloristinę vaizdo struktūrą ar balansuoti ties abstraktumo riba. Keistas, metaforiškas, alogiškų formų ir derinių pasaulis su grotesko ar ironijos doze dar tik brėžė savo trajektorijas. Ilgainiui gamta tiesioginiais pavidalais (peizažu, jo motyvais, formomis ar pan.) iš B. Gražio paveikslų ėmė trauktis: vaizdai vis labiau krypo irrealumo pusėn, juose nyko gamtos tapatumą nusakančios detalės (tiesa, ežero ar upės fragmentų rastume), vaizduojamoms scenoms gamtos apsuptis paprasčiausiai buvo nebereikalinga. Perspektyvą uždarė spalvingos plokštumos, ir tik nedideli jų plyšeliai ar atsiveriančios siauros ertmės leido manyti, kad priekiniame plane sukurtas vaizdinys dar turi slėpiningą “užnugarį”, erdvę, kuri kelia paslapties, nežinomybės ar tuštumos aliuzijas. Čia “sujungimai ir atskyrimai” įgavo ir savo plastinę išraišką.

Siūlės.
Jos yra B. Gražio paveikslų lyg ir autorinis ženklas-autografas, kurio prasmė pirmiausia sietina su kuriamų vizijų, daiktų ir figūrų formų, pavidalų bei jų kombinacijų jungtimis. Formaliai žiūrint, “siūlės” iš tiesų niekam daugiau ir nepasitarnauja: jos sukabina, suvarsto spalvingas plokštumas, daiktus, figūras, kuria viso vaizdo plastinę intrigą (neretai jų išvedžiojimas yra išradingas ir vizualiai efektingas). Žvelgiant giliau, regis, susidurtume su komplikuotesne “siūlių” reikšme, su autoriaus pasaulėvaizdžio ir jausenų prigimtimi. Kitaip tuomet atrodo ir “sujungimų bei atskyrimų” turinys. B.Gražio vizijos ima kalbėti kaip “anapusinės”, už regimosios tikrovės - mintyse, nuojautose, regėjimuose, vaizduotės išaustuose ar tiesiog išprotautuose siužetuose - užgimusios vaizdinės konstrukcijos. Jos yra belaikės ir beerdvės (tik tiek, kiek erdvinius parametrus tenusako jų plastinė sandara). Sukabinama tai, kas erdvės, laiko, fizinės prasmės, daiktų praktinės paskirties, realaus gyvenimo požiūriu yra nutolę arba nesuderinama. Bet ne be vaizduojamų motyvų įtampos ir kontrastų jėgos, nes tapybinės sukabinimų kombinacijos neišlaiko vientiso audinio: jos plyšta, skyla, dalijasi į kelias plokštumas, suyra. Pastaruoju atveju paveiksluose akcentuojami “plyšiai”, juodos skylės ar įtrūkimai fono plokštumose galėtų metaforiškai nusakyti fizinio ir dvasinio pradų nesusikabinimą. Daiktų, žmogaus, gyvūno tapatumas yra prarandamas arba sunkiai apčiuopiamas (pažiūrėkime į nutapytą žmogaus ar gyvūno figūrą – tai greičiau išnaros, kiautai, skeletai). Žmogaus ir gamtos paslaptys tebėra sunkiai įkandamos. Romantizmas dar sykį supasuoja. ”Siūlės” belieka kaip ženklas, parodantis bandymą susieti, suderinti skirtingas daiktų ir žmogaus prigimtis, realų ir išmonės pasaulį.

Motyvai.
Bet “siūlė”, pasikartojantys dygsniai, kartu yra ir motyvas. Jos vaizdinis pavidalas tariamas kaip burtažodis, be kurio neatsiranda jokia plastinė intriga. Neretai vaizde ji tampa daiktų formas suliejančia linija, panašėja į ženklą ar virsta per vaizdą nubėgančiu punktyru – kaip rožančiaus karoliukai. Tokia siūlės - linijos tapybinė evoliucija natūraliai veda link galimo dar vieno plastinio ženklo – kilpos. Paveikslai, kur tai padaryta – nepriekaištingi, taupūs, kertantys į smegenis. B. Gražys taip pat turi ir keletą kitų, ypač mėgstamų motyvų - objektų, nuolat pasirodančių kompozicijose. Tai - žuvis, katinas, taurės pavidalo indas. Taip pat žmogaus figūra, kuri, kaip minėta, dažnai primena išnaros, kiauto, tuščiavidurės formos pavidalą.Tiesa, šių motyvų dažnumas autoriaus kūriniuose nėra toks nuoseklus, kaip “siūlės”, bet jie esmingai papildo “sukabinimų ir atskyrimų” interpretacijas. Antra vertus, žuvies ir žmogaus, žuvies ir katino(!), indo ir žmogaus figūros (galvos, veido) prasminės jungtys nėra tiek įdomios savo turiniu, kiek plastinėmis savybėmis.
Apskritai motyvų kombinacijoms nesvetimas siurrealistinis pradas, prasmių kryžminimas ir fantastikos, keistumo, sapno akcentai. Šis irrealus pasaulis nėra tirštas ir prisotintas keistenybių: autoriaus kompozicijose apsiribojama nedaugeliu figūrų, motyvų. Tai jų privalumas. Antra, kad ir koks būtų keistas, fantasmagoriškas motyvų derinys, jis nerodo (ko pakankamai rastume siurrealistų tapyboje) baimės, grėsmingo instinkto, veiksmo ar proto sumaišties ženklų. B. Gražio vaizduojami motyvai, atitrūkę nuo konvencionalaus mąstymo, labiau pasislinkę ramios kontempliacijos, taikingo subuvimo pusėn, tik retsykiais kyšteli dirglumas ar nervas.

Spalva.
B. Gražio tapyba, kūrybos pradžioje kiek laiko buvusi tamsoka, linkusi į juodas, niūrokas spalvas, slopius jų derinius, pastaraisiais metais gerokai nušviesėjo, netgi tapo dekoratyvesnė, aktyvesnių, aštresnių spalvų. Dabar daugiau saulės, šviesos ir ryškumo. Kai kur “žingsniuojančio”, plokštumą užklojančio potėpio paliktos spalvos primena mozaikišką, vibruojančią faktūrą, kurioje juodas “plyšys” – kaip peilis tinkamu laiku ir vietoje.Yra pavyzdžių, kai spalvinė fono gama bemaž artėja prie abstrakcijos, kurioje grimzta, išnyksta daiktų apibrėžos. Tačiau abstrakcijos žodynas nėra autoriui priimtina forma išsisakyti. Bet nei miršta ir subtilių, prislopintų, tolygiai po vaizdo plokštumą paskleistų spalvų gama. Tai gaivõs akims oazė, paunksnė nuo ryškių spalvų šviesos. O kai tokioje, subtiliai niuansuotoje, spalvų faktūroje pasirodo vien “siūlės” likutis - grakšti linija ar koks kilpos mazgelis – imi galvoti apie tvarką ir ramybę. Atrodo, vizijų tapyboje tai įmanoma.

Menotyrininkas Viktoras Liutkus


Autoriaus darbai
Autoportretas

© Stoneart 2001-2017