Autoportretų autoriai

Jonas Mekas

Jonas Mekas - avangardinio kino pradininkas, poetas, kino kritikas, kuratorius, filosofas.

Gimė 1922 metų gruodžio 23 dieną Semeniškiuose, Biržų rajone, ūkininkų šeimoje. Jonas augo kartu su seserimi Elžbieta ir keturiais broliais: Povilu, Petru, Kostu, Adolfu. Baigė Biržų „Saulės" gimnaziją.

Pirmosios sovietų okupacijos metais ir vėliau, vokiečių okupacijos metais, kaip ir daugelis jaunų žmonių, Mekas įsitraukė į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą. 1944 metų žiemą ir pavasarį jo pogrindinio darbo pareigos buvo perrašyti mašinėle ranka rašytus tekstus, kurie jam būdavo slaptai perduodami. Jis padėjo rengti laikraščius ,,Į laisvę", ,,Tautos žodis" ir ,,Nepriklausoma Lietuva".  J. Meko mašinėlės šriftas buvo pažįstamas ir ieškomas vokiečių okupacines milicijos, sovietinio saugumo.  Būtent dėl šios rašomosios mašinėlės 1944 m. J. Mekui kartu su broliu Adolfu teko bėgti iš Lietuvos, bet 8 mėnesiams pateko į nacių Elmshorno karo belaisvių lagerius. Pasibaigus karui, 1946-48 Mainzo universitete studijavo filosofiją, o 1949 m. pabaigoje broliai emigravo į JAV apsistodami Niujorke.

Praėjus dviems savaitėms nuo atvykimo, J. Mekas pasiskolino pinigų ir nusipirko pirmąjį Bolex filmo aparatą. Pirmieji jo nufilmuoti vaizdai buvo iš jo bei lietuvių emigrantų gyvenimo. Tai buvo jo pomėgis, kurio dėka Jonas Mekas išgarsėjo Amerikoje.

Jonas Mekas suorganizavo Film Study group, pradėjo rodyti avangardinius filmus, dirbti Graphic Studios laboratorijoje, ruošė Life žurnalui fotoreprodukcijas. Mekas mėgo kurti filmus, nes, kai jis su broliu atsidūrė Niujorke, visiškai nemokėjo anglų kalbos. J.Mekas bijojo, jog savo poezija ar kitais rašto kūriniais nepajėgs pasiekti auditorijos, dėl to nusprendė, jog "kinas yra ta kalba, kuria mes galime pasiekti visus".

Sukūrė daug kino juostų mėgėjiška kino kamera, nematydamas principinio skirtumo tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo, tarp dokumentikos ir vaidybinio filmo, nuolat kino kadrais "rašydamas" savąjį unikalų, labai asmenišką dienoraštį. 1954 metais pradėjo leisti ,, Film Culture" žurnalą.

1958 Niujorko laikraštyje "Village Voice" jis įkūrė filmų skyrelį, pavadintą "Movie Journal" (Kino laikraštis). Pradėjo organizuoti New American Group, įvairius avangardinio kino festivalius. Šeštajame dešimtmetyje aktyviai įsitraukė į kino kritikos diskursą: savo tekstus publikavo "Film Culture Magazine", "The Village Voice", "Sight and Sound", "Bianco e Nero", "The American Film", "The New York Times", "Cahiers du Cinéma", "Film Quarterly". J.Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon ir Salvador Dalí.

Mekas - rašytojas ir poetas

Jono Meko literatūra yra ne ką mažiau subtili nei kinas.
Mekas kaip poetas pagarsėjo visai atsitiktinai. Viena jo bendraklasė, jam nematant, ištraukė iš karmonėlio jo eilėraščių sąsiuvinėlį ir parodė jį Laužadiškio mokyklos mokytojai Šernienei. Taip Mekas pasidarė poetu. Pirmoji jo auditorija buvo trisdešimt ketvirtokų, prieš kuriuos poetas pirmąkart deklamavo savo eiles. Nuo tos dienos mokytoja buvo jo globėja, puoselėtoja, mecenatė ir pirmoji skaitytoja. 1936 m. Jonas debiutavo kaip poetas ir spaudoje. ,,Vyturys", ,,Jaunasis ūkininkas", ,,Lietuvos ūkininkas" išspausdino pirmus eilėraščius ir prozos gabaliukus.

J. Mekas kaip rašytojas debiutavo 1946 m. su broliu Adolfu parašyta pasakų knyga ,,Trys broliai ir kitos pasakos". Kitais metais leidykla ,,Giedra" išleido ,,Semeniškių idiles". Už ,,Semeniškių idiles" 1957 metais gavo Vinco Kudirkos premiją. Ta proga jis pasakė labai įdomią kalbą. Joje labai pabrėžė meilę gimtajam kraštui ir jo ilgesį:,, Priimdamas šią premiją, aš vėl prisimenu Semeniškius. Ir pagalvoju: galbūt, kad mano knyga yra tik antkapio lenta, tik kaip antkapio lenta. Galbūt, kad Semeniškiai, kuriuos aš pažinau, kuriuose aš augau, kuriuos aš dainavau- yra jau mirę. Semeniškiai yra nebe tie, žmonės yra nebe tie. Tik many jie tebėra tie patys. Tie patys, kuriuos aš vaikas mačiau. ..Su miesčionim išėjau... Su tais, iš kurių rankų, iš kurių manierų juokdavaus - iš visų daiktų, kurių jie siekė, ir iš jų pinigų, ir iš jų darbų, tarnybų - kas visa tai, kas visa tai prieš saują žemės? Dabar gi jau kai kas miestiečiu įtaria, inteligentu... O mes gi, abudu su broliu, du ūkininkai, du mieste uždaryti ūkininkai, du ūkininkai pačiame New Yorko vidury - užsidarinėję langus po kambarį šokinėjam ir basom kojom džiaugiamės, laukus prisimindami - su basų kojų ilgesiu."
Jis  savo rašytuose kūriniuose atraminiais taškais laiko draugystę, šeimą, jausmų pasaulį, vaikystės prisiminimų blyksnius. Kūryboje jis naudojasi ir savo įdomia, sunkia, nepaprasta gyvenimo patirtimi.

J. Meko gyvenime ypatingą reikšmę turėjo pažintis su Yoko Ono, Johnu Lenonu. ,, Ta porelė simbolizuoja 68-uosius. Savo pacifistinėm akcijom, žaidybine kūryba ir, svarbiausia, neįprasta, lig šiol nesutikta laisve. Juodu tikrai buvo laisvi ir savo pavyzdžiu rodė, kad tai įmanoma." Mekas savo santykius su šiais garsiais žmonėmis aprašė knygoje ,, Trys draugai".

Knygoje „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai" atsiveria Jono Meko gyvenimas nuo antrosios rusų okupacijos iki atvykimo į JAV. Gyvenimas, paženklintas karo, nežinios, baimės ir vilties ženklu.

,,Dienų raštuose" Mekas pateikia visą savo gyvenimo kūrybą. Į šią knygą sudeda jau anksčiau atspausdintus eilėraščius, pirmuosius bandymus paimti į rankas plunksną, o pats apie     reprezentuoja šiais žodžiais: ,, Nutariau spausdinti viską, nuo pat pradžios, nuo vaikystės, dienoraštiniu principu, daug nesirūpindamas apie „gryną" poeziją. Priimkite šitą knygą kaip draugišką pasidalinimą. Mes einam, ir einam, ir einam. Iš kažkur, į kažkur. Tai taip ir žiūrėkit, ar skaitykit šitą tomelį: čia mano kelionė per gyvenimą."

Apdovanojimai

Jonas Mekas yra gavęs apdovanojimus ir dotacijas iš Allbright - Knox Galerijos, Long Warf teatro fondo, Niujorko valstijos menų tarybos, Rokfelerio fondo, Nacionalinio menų paramos fondo.
1966 m. Filadelfijos menų koledžas Joną Meką apdovanojo aukso medaliu „Už atsidavimą, aistrą ir pasišventimą ieškant naujų menų formų";
1977 Guggenheim Foundation nominacija „Guggenheimo draugas";
1989 Brandeis Universiteto apdovanojimas už kūrybą;
1992 Mel Novikoff apdovanojimas, San Francisko filmų festivalis;
1992, 2000 Chevalier de l'Ordre des Arts et des Lettres, Prancūzijos Kultūros ministerija;
1995 Lietuvos nacionalinė kulūros ir meno  premija;
1996 Menų daktaras, Kanzaso menų institutas;
1996 Niujorko filmų kritikų gildijos apdovanojimas už duoklę kino menui;

1997 Pier Paolo Pasolini apdovanojimas, Paryžius;
1997 Tarptautinės dokumentinių filmų asociacijos apdovanojimas, Los Andželas;
1997 Skohegan tapybos ir skulptūros mokyklos apdovanojimas;
1997 Garbės daktaro vardas, Vytauto Didžiojo universitetas. 
2003 buvo įvertinti Jono Meko nuopelnai garsinant Lietuvos vardą, puoselėjant ir plėtojant tarpvalstybinius santykius. Jonui Mekui buvo įteiktas Lietuvos valstybinis apdovanojimas - ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Didysis kryžius.
2006 m. Amerikos režisierių Gildija apdovanojo Anthology Film Archives už nuopelnus kino menui. J. Meko filmas ,,Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą" JAV Nacionalinės kino apsaugos tarybos buvo įtrauktas į Amerikos saugotinų filmų sąrašą  (Į Kongreso nacionalinio kino registrą kiekvienais metais yra atrenkami tik 25 filmai). Los Andželo kino kritikų asociacija pagerbė J. Meką už jo indėlį JAV kino kultūrai.

 

 

 

Autoriaus darbai
Autoportretas