lt en

Self-portraits authors

Galius Kličius

Gimė 1950.
Mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute, teatro dailininko specialybę.
Teatro ir kino dailininkas, scenografas.
Lietuvos dailininkų sajungos narys, Kinematografininkų sąjungos narys.

Valstybinės premijos laureatas (filmas „Faktas", LKS, 1980).

1972-1975 - Viniaus universiteto Kiemo teatro dailininkas - scenografas.
1976-1978 - Valstybinio jaunimo teatro dailininkas-scenografas.
1978-1993 - Lietuvos kino studijos dailininkas-scenografas.

Sukūrė scenografijas 34 teatro spektakliams.
19 kino ir televizijos vaidybinių filmų dailininkas.
11 bendrų Lietuvos ir užsienio kompanijų projektų, filmuotų Lietuvoje, meno direktorius,
4 užsienio filmų dailininkas.

Dalyvavo scenografijos parodose Vilniuje, Rygoje, Prahoje (1997, 1981, 1983, 1985, 1989)

Tapyti aliejum pradėjo 1993, surengė dvi personalines tapybos darbų parodas - 1993 ir 1994.

Galius Kličius, būdamas bene garsiausias lietuviško kino aukso fondo dailininkas, tik pastaraisiais metais perėjo prie išsvajotosios tapybos. Kadaise pasirinkdamas scenografiją guodėsi, kad geriau būti dvidešimtuoju scenografu negu tūkstantuoju tapytoju. Bet, matyt, likti tūkstantajam taip pat nebus lemta - kitą savaitę Vilniuje, Pylimo galerijoje, atidaroma penkių Antano Gudaičio premijos nominantų paroda, tarp kurių yra ir jo, kino bei teatro dailininko, scenografo, vardas.

G.Kličius vien dalyvavimą tokiame konkurse laiko garbe, lygiai kaip, sako, yra didelė negarbė valstybei lig šiol vilkinti galerijos, skirtos A.Gudaičio dovanotiems paveikslams eksponuoti, statybą. „Aš nežinau, su kuo šį metrą dar būtų galima palyginti Lietuvoje. Negalima užmiršti dailininko, kuris sunkiausiu periodu sukūrė tapybos mokyklą, išleidusią ir išauginusią šitiek daug tapytojų, turėjusią šitiek daug sekėjų ir kurios tradicija iki šiol tebėra gyva“.

Buvęs A.Gudaičio mokinys numoja ranka į pasigirstančius gandus apie tapybos mirtį tardamas, kad tokią regimybę sukuria aplinkybės, mat konceptualiam menui okupavus Šiuolaikinio meno centrą ji išstumdoma pašaliais po galerijas. Susiskaidžiusi po galerijėles tapyba tampa mažiau pastebima, turi mažiau šansų pasirodyti visa savo jėga ir stilių įvairove, nors Lietuvoje kaip niekur kitur apstu įdomių, toli pažengusių šios srities kūrėjų.

Jis pats savęs nepriskiria prie tokių, kukliai priduria tik penkerius šešerius metus aktyviai tapąs, nors tiek metų, regis, jam pakako, kad spėtų atkreipti ne tik dailės žinovų, bet ir kolekcininkų dėmesį. „Aš kankinuosi, - sako dailininkas, - kad buvau ir tebesu realistas. Juk darbas teatre arba kine iš dailininko visą laiką reikalauja konkretumo. Instaliacijas ar performansus, tai, kuo stengiasi žiūrovą nustebinti konceptualusis menas, mes, prisimenu, jau kadais esame parodę scenografijos parodose, tad grįžti prie jų man nebeįdomu, o štai grįžti prie tradicinės tapybos man buvo labai įdomu. Aš iš naujo mokiausi paišyti, dėti spalvas. Nors jaučiu, kad lyg ir išeinu į kitą lygį, bet iki norimo rezultato man dar labai toli. Dar nesiryžčiau atsipalaiduoti arba sakyti, kad savo braižą suradau. Nors kitiems atrodo, jis yra, vis tiek gali įžvelgti sąsajų ir įtakų: aš draugavau ir su Raimundu Sližiu, kurio stilius man labai patiko, ir su Adomu Jacovskiu kartu baigiau Dailės akademiją. Kartais galvoju, kad turėjęs laimės mokytis pas tokius dailės metrus kaip A.Gudaitis, Augustinas Savickas, pas tokius asus kaip Vladas Karatajus, M.K.Čiurlionio meno mokykloje - Vytautas Ciplijauskas, Vincas Kisarauskas, Aloyzas Stasiulevičius, Valentinas Antanavičius (aibę įdomiausių mokytojų turėjau), aš daug laiko praradau - jei visą laiką būčiau tapęs, gal mano tapybos metmenys dabar būtų kiti“.

Kartais būdamas nepatenkintas Galius pertapo savo paveikslus. Taip nutiko ir „Patriotui“, kuris traukė akį vienoje dailininko parodoje. Toks liūdnas vienišas žmogus valtelėje su trispalve rankoje. „Man pasirodė, kad figūrėlė murzina, norėjau pagyvinti jos spalvas“, - paaiškina.

Dailininko gyslelę greičiausiai bus paveldėjęs iš mamos. Ji puošdavo buto sienas paveiksliukais, vienas jų, kažkokio dailininko pieštas 1912 metais, ir dabar kabo G.Kličiaus namuose. Kai prisiėjo jį iš naujo rėminti, paaiškėjo, kad nupaišytas kitoje pusėje prancūziško meniu... Galiaus mama Aleksandra buvo baigusi Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką, karo metais iš Kauno pasitraukusi į Vidurinę Aziją, dirbo vaikų namuose, grįžusi tapo Švietimo ministerijos darbuotoja ir kuravo vaikų namus. Matyt, buvo talentinga moteris, nes anuomet kūrė labai įdomius, tam laikui neįprastus paveikslus: aplikacijas apipaišydavo guašu, kreida, pastele. „Kartą gal 1960 ar 1961 metais trys jos paveiksliukai buvo iškabinti dailės salone netoli Katedros, juos ji įkainojo trim ar penkiais rubliais. Jau vien tuo jie disonavo su tais, už kuriuos buvo prašoma mokėti tūkstantį ir dar daugiau; prisimenu tuomet kažkas ją iškritikavo „Literatūros ir meno“ laikraštyje, - pasakoja G.Kličius... - Jau dešimt metų ruošiuosi pažiūrėti, ar universiteto bibliotekoje yra likęs koks nors vienas iš mamos darbų, perduotų po jos mirties“.

Jo tėvas, regis, nieko bendra neturėjo su menais: per karą kaudamasis 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje buvo sužeistas; vadovavo Lietuvos melioracijos tarnybai. Dar, prisimena, direktoriavo Žemės ūkio technikume, kur dabar įrengta Rusijos ambasada. Jo neteko būdamas penkerių. Prisimena, kad pašarvotas buvo ten, kur dabar Prezidentūra, salėje, kuri vadinasi Baltąja.

Galima liūdnai juokauti, kad Kino studijos griūtis buvo tas blogis, kuris G.Kličiui išėjo į naudą. Gal į gera (kaip šventvagiškai skamba) išėjo ir mums, nes mes nežinotume, koks jis yra tapytojas. Susipažinti su juo turėjome progos net penkiose personalinėse parodose.

Dailininkas iki šiol ramiai negali minėti Kino studijos griūties, ir įsitikinimas, kad tai buvo sankcionuotas kultūros naikinimas, tik stiprėja. „Buvo liūdna, - sako jis, - kai staiga pasijutai vienas, kaip ir nelabai reikalingas, kaip ir nebelabai kur kviečiamas... Kita vertus, atėjo momentas, kurio atrodo tik ir laukei. Iki tol dirbai kolektyve, judėjai įprastu ritmu, mažai apie tapybą tegalvodamas. Priešokiais prisimindavai, bet tik priešokiais. Nebuvo kada. Lietuvoje nerastumėte teatro, kurio spektakliui nebūčiau kūręs scenografijos, na, gal išskyrus lėlių teatrą Kaune. Su scena pradėjau draugauti nuo studijų, kai su grupe draugų patys pradėjome statyti spektaklius. Baigęs institutą pradėjau dirbti universiteto Kiemo teatre, ten ir perkėliau Dailės instituto stilių (tik tuose spektakliuose, kur pats režisavau). Tai buvo šioks toks sujudimas tais laikais, kai parodėme „Navickiadą“, 3 serijas. Paskui mus uždarė. Vėliau Senamiesčio teatre pastačiau „Pakeleivingus“ ir „Kitais metais“ pagal J.Erlicką. Tai buvo gražiausias ir linksmiausias mano jaunystės laikas“.

Kine G.Kličius užtruko ilgiausiai. „Ne veltui, - sako, - visi, kas paneria į kiną, jame paskęsta“. Paniręs į tapybą, G.Kličius neišsižada visam nei kino, nei teatro. Šit dabar Alytaus teatre vėl kuria scenografiją spektakliui pagal J.Erlicką, pagal šio rašytojo kūrybą pernai per Lietuvos televiziją ėjo laida „Inteligentai“, kur jo rankos taip pat prisidėta, jis neatsisako padirbėti ir Šiauliuose, Naisių teatre, kuris jam imponuoja tuo, kad ne tik populiarina lietuvišką dramaturgiją, bet ir nemokamai ją vežioja po parapijas artyn žmogaus.

Mėgstantis pasijuokti, G.Kličius tapyboje sako esąs liūdnesnis: „Čia aš susitinku su savimi, čia aš einu savo kryžiaus kelius. Žinoma, eini juos ir kine, ir teatre, bet čia juos turi eiti vienas“.

Apdovanojimai

Galiaus Kličiaus, kaip kino ir teatro dailininko, scenografo, darbas sulaukė deramo įvertinimo: tiek sovietmečiu, kai jam buvo skirta valstybės premija, tiek šiemet, kai jis drauge su keliais laimingaisiais buvo apdovanotas Vyriausybės premija. „Sidabrinės gervės“ prizu buvo įvertinti šio kūrėjo darbai net dviejuose mūsų laikų filmuose: „Nuodėmės užkalbėjimas“ (režisierius Algimantas Puipa) ir „Kai apkabinsiu tave“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas), nors jam simpatingesnis paties indėlis sovietmečio juostose „Amžinoji šviesa“, „Ir ten krantai smėlėti“ (rež. A.Puipa), „Faktas“ (rež. Almantas Grikevičius ir Vytautas Žalakevičius), „Vasara baigiasi rudenį“ (rež. Gytis Lukšas), kai filmai buvo kuriami „su pinigais“ ir be skubėjimo, kai profesionalumas reiškė bene viską. Kol dar buvo nors ir vegetuojanti Kino studija, užsienio kino kompanijos taip pat mielai naudojosi profesionalo G.Kličiaus paslaugomis.

 Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Self-portraits
Autoportretas

© Stoneart 2001-2017