lt en

Naujienos

Nijolė Tumėnienė "Vidmanto Martikonio autoportretų kolekcija"

2010-10-14

Pirmiausia, paroda reikšminga tuo, kad joje atsispindi lietuvių dailės pokyčiai, įvykę pastaraisiais dešimtmečiais. Paaiškėjo, kad autoportretas yra pats dėkingiausias žanras, norint suvokti pagrindinių kūrybinių nuostatų kaitą.
Tradicinio portreto žanro rėmuose dailininkas tarsi žiūrėjo į save iš šalies ir kažką sau prisipažino. Autoportretai buvo turiningi . Dailininkas ieškojo savęs, norėjo kūrybos procese įspėti savo paslaptį. Jis ieškojo savitos plastinės kalbos. Ir šiek tiek save romantizavo, ieškodamas mylimiausio herojaus. Jam svarbiausia buvo veidas, per kurį atsiskleisdavo sielos gyvenimas. Dailininkas žiūrėjo į mus kaip į veidrodį ir matė savo atspindį. Jo atvirumas - tai buvo būdas pasirodyti iki tam tikros ribos, už kurios jis užsisklęsdavo nuo smalsuolių. Tokie įdomiausi - S.Džiaukšto, R.Bičiūno J.Daniliausko, A.Kmieliausko, A.Stasiulevičiaus, R.Sližio, A.Šaltenio ir A.Zavišaitės autoportretai).
O dabartiniuose autoportretuose - daugiausia sužinome apie portretuojamąjį per veiksmą, žaidimą, netikėtą, neįprastą situaciją (kartais net šokiruojančią), tarsi teatre. Dailininko išpažintis - įgijo formą sąmoningo maskarado, be jokių įsipareigojimų. „Žiūrėdamas į veidrodį" betarpiškai ar tik tai įsivaizduodamas, autorius bando save, žaidžia su savimi ir laiku, interpretuoja situaciją „savęs veidrodyje". Jis nesiekia atskleisti tikrovę, neieško gyvenimo tiesos. Tai įsivaizduojamas „aš". Tokia autoportreto samprata primena Krokuvos dailės akademijoje duodamą 7 dešimtmečio pradžioje kompozicijos užduotį kaip psichologinį testą - suprojektuoti antkapinį paminklą sau. Tokiu būdu atsiskleisdavo ne vien būsimo dizainerio kompoziciniai sugebėjimai, bet ir jo dvasinės nuostatos: puikybė, tuštybė ar kuklumas ir gilesnės prasmės ieškojimas kūryboje.
Parodoje susitinkame ir su tradicine autoportreto samprata, ir su šiuolaikiško interpretavimo variantais. Čia galima pamatyti įvairių koncepcijų ir meninių kryčių darbus: fotorealizmo (R.Petrausko), šiuolaikišką ekspresionizmo sampratą (V.Marcinkevičius, V.Viningas, E.Varkulevičius), siurealizmo apraiškas (Š.Sauka), iš hiperrealizmo perimtą atspindžio problemą (N.Saukienė, A.Zavišaitė „Autoportretas lygintuve"), teatrališką įsijautimą į surežisuotą vaidmenį (Š.Šimulynas „Autoportretas kaliausėje" ir Č.Polonskio buitiniai scenarijai).
Nors ekspozicijos salėse dominuoja tapyti autoportretai, bet neskaitlingi skulptūros ir grafikos kūriniai, būdami išraiškingi - giliai įsirėžia atmintin. Tarp jų išsiskiria A.Griškevičiaus „Žiogas", L.Striogos autoportretai, A.Ališankos „Akmens apkabinimas" ir G.Piekuro „Sekmadienį" ir Luca Zuppelli portreto kontrasiluetas. Grafikoje su nepaprasta emocine jėga suskamba išorškai lyg ir paprastas, bet be galo įtaigus A.Skačkausko piešinys.Tobula klasikine forma alsuoja S.Kuzmos, A.Švėgždos ir M.Skudučio autoportretai, naujų minčių sukelia konceptualūs M.Vilučio grafikos lakštai.
Naujesnis požiūris į autoportretą išreikštas ne vien paveiksluose, nutapytuose iš nugaros (G.Kličiaus), bet ir drąsiose akto forma sumanytose kompozicijose: E.Velaniškytės ir M.Narbutaitės ir Š.Saukos. Apsinuoginimas prieš žiūrovą reiškia netikėtą atvirumą, pagimdytą beribės improvizacijos laisvės. Tapytojai supranta, kad šiuolaikiniam žiūrovui nepatinka žiūrėjimas „paprastai", todėl jie provokuoja ir laukia žiūrovų teismo.
Autoportreto paroda įtikina, kad kolekcijos savininkas Vidmantas Martikonis yra toliaregis kolekcionierius. Jis intuityviai jaučia laiko pulsą ir užčiuopia meno raidos pokyčius. Todėl jo dailės rinkinys - neeilinis, jame daug įdomių, vertingų ir prasmingų darbų, tiek tradicinių, tiek šiuolaikiškų. Belieka tikėtis, kad ir meno žmonės, ir eiliniai žiūrovai tinkamai įvertins šią autoportreto parodą.

Nijolė Tumėnienė

© Stoneart 2001-2017