Ričardo Bartkevičiaus tapybos darbų paroda R. BART CODE

Vidas Poškus

APIE ŠVIESUMĄ RIČARDO BARTKEVIČIAUS TAPYBOJE

Praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje Vokietijos, o netrukus ir kitų Europos šalių kultūriniame kraštovaizdyje susiformavo „naujųjų laukinių“ (die Neuen Wilden) reiškinys. Tai buvo postmodernistinės tapybos kryptis, neoekspresionizmo atmaina. Jai buvo būdingas gestiškumas, ryškios, tiesiog rėkiančios spalvos, aliuzijos (dažniausiai kritinės) į savos tautos ir visuomenės, taip pat net asmeninę patirtį, o neretai – dideli kūrinių formatai. Netrukus „naujieji laukiniai“ pasirodė ir Lietuvoje.

Net mūsų dienomis R. Bartkevičius buvo, yra ir, neabejotinai – bus, vienu nuosekliausių šio požiūrio atstovų. Jis atitinka klasikinius šiam fenomenui priskiriamus bruožus. Visgi graduojant laukiniškumą pagal jo jėgą ir intensyvumą (tapyboje tokiais laikytume dydį, koloritą, teptuko judėjimo greitį ir koloristinį gylį, bei plotį), šį dailininką galima laikyti civilizuočiausiu, inteligentiškiausiu ir mandagiausiu tarp „laukinių“. Tokiu jį galima laikyti dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, tapytojas, neužmesdamas moralizuojančio apynasrio, visuomet kalba apie save arba per personalinį filtrą (jeigu tai yra blogumas – tai yra individualus blogis, jeigu gėris – šis ateina iš kuriančiojo sielos gelmių). Kitiems kolegoms būdingas socialinis angažuotumas R. Bartkevičiui yra gana svetimas.

Antra, jis nemanipuliuoja (per)dideliais paveikslų formatais, pasirinkdamas žmogišką, jo individualiems poreikiams tinkantį dydį. Kita vertus, tapybinio R. Bartkevičiaus „laukiniškumo“ intencijos yra hiper-humaniškos. Jos netempia žemyn, link regreso, o skatina tikėjimą ir viltį kažkuo geresniu.

Trumpiau tariant ir apibendrinant, aptariamo autoriaus tapyba yra optimistinė ir šviesi, alsuojanti tyrumu, kaip ir tarp potėpių prasišviečiantys baltos drobės paviršiai.